Visiškos materialinės atsakomybės sutartis

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ‒ darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Tokia visiškos materialinės atsakomybės sutarties samprata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Darbo kodekse (toliau – Darbo kodeksas), kuris galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad „visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo ((aut. pastaba): t. y. iki 2017 m. liepos 1 d.), įsigaliojus šiam įstatymui ((aut. pastaba): t. y. nuo 2017 m. liepos 1 d, kai įsigaliojo vadinamasis naujasis Darbo kodeksas.), netenka galios. Taigi, Darbo kodeksas, įsigaliojęs 2017 m. liepos 1 d. nenumato galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarties, tačiau reglamentuoja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (plačiau žiūrėti publikaciją „Materialinė atsakomybė“).