Notariato istorija Lietuvoje prasideda su Lietuvos valstybės sukūrimu XIII a., kuomet atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai. Tuo metu labiausiai išsimokslinęs visuomenės sluoksnis – vienuoliai atliko ir raštininkų funkcijas ir būtent su tokia vienuolių veikla siejamos notariato kaip institucijos užuomazgos. Manytina, jog notariato kaip institucijos susikūrimas siejamas su 1566 m., kai buvo priimtas antrasis Lietuvos statutas. Pažymėtina, kad antrajame Lietuvos statute įtvirtinama žemės teismo raštininko pareigybė, kuriai buvo priskirtos funkcijos, panašios į šių dienų notarų vykdomą veiklą, pavyzdžiui, žemės teismo raštininkai privalėjo daryti dokumentų nuorašus, išrašus, rašyti aktus asmenims. Visgi šiuolaikinis notaro instituto modelis Lietuvoje pradėjo formuotis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. ir 1992 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos notariato įstatymui (toliau – Notariato įstatymas).
Atsižvelgiant į notarų santykį su valstybe mokslinėje doktrinoje išskiriamos trys pagrindinės notariato rūšys: lotyniškasis, valstybinis, anglosaksiškas notariatai. Lietuvos įstatymo leidėjas, 1992 m. rugsėjo 15 d. priėmęs Notariato įstatymą, įtvirtino lotyniškąjį notariato modelį, kuris reiškia, kad valstybė notarui deleguoja dalį savo funkcijų, tačiau notaras veikia savarankiškai. Lotyniškojo modelio notaras funkcine prasme yra valstybės atstovas, o finansine prasme – privatus asmuo. Pastarasis požymis reiškia, kad notaras savo lėšomis steigia biurą, jį išlaiko, asmeniškai atsako už atliktus notarinius veiksmus, o už notarinius veiksmus gautos pajamos, išskyrus privalomus mokesčius valstybei tenka pačiam notarui, o ne valstybės biudžetui.
Vilniaus miesto gyventojų skaičius nenustoja augti. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje sostinėje užfiksuota virš 532 tūkst. gyventojų, 2017 m. – 534 tūkst., 2018 m. – beveik 537 tūkst., o 2019 m. pradžioje – virš 541 tūkst. gyventojų. Dėl šios priežasties notarų skaičius Vilniuje ra didžiausias visoje Lietuvoje. Pažymėtina, kad notarų skaičių Lietuvoje nustato teisingumo ministras. Pagal bendrą taisyklę, savivaldybėje turi dirbti bent vienas notaras, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. gruodžio 30 d. priimtu įsakymu Nr. 1R-390 „Dėl teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-481 „Dėl Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo patvirtinta notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodika (toliau – Metodika), vieno notaro aptarnaujamų gyventojų skaičius savivaldybėje turi būti ne didesnis kaip 15 tūkst. ir ne mažesnis kaip 10 tūkst. gyventojų. Notarų skaičius savivaldybėje gali būti didinamas, jeigu pagal notarų pajamų statistikos analizę praėjusių dvejų kalendorinių metų notarų pajamų toje savivaldybėje statistinis vidurkis yra 30 procentų didesnis už Lietuvos Respublikos notarų pajamų vidurkį. Pažymėtina, kad net ir padidinus notarų skaičių savivaldybėje, vieno notaro aptarnaujamų gyventojų skaičius savivaldybėje turi atitikti Metodikos 7.2 papunkčio reikalavimus, t. y. negali būti mažesnis nei 10 tūkst. bei negali viršyti 15 tūkst. gyventojų skaičiaus.
Pažymėtina, kad šiuo metu Vilniuje veikia 39 notarų biurai, kuriuose dirba 51 notaras. Tokiu būdu, 2019 m. pradžioje vienam notarui, veikiančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, tenka virš 10 tūkst. aptarnaujančių gyventojų. Pažymėtina, kad augant Vilniaus miesto gyventojų skaičiui, notarų skaičius taip pat gali būti didinamas, jeigu atitiks aukščiau aptartas Metodikos sąlygas.
Visus Vilniaus notarus rasite čia: Notarai Vilniuje 2020-01-11