Terminas „materialinė atsakomybė“ bendriausia prasme suprantamas kaip vienos iš darbo teisinių santykių šalių (darbuotojo ar darbdavio) pareiga atlyginti žalą, padarytą kitai šaliai, neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Iš apibrėžimo aišku, kad šis terminas vartojamas darbo teisiniuose santykiuose. Tiesa, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, atsisakyta šio žodžio junginio ir jis kodekse visai nevartojamas. Nors materialinės atsakomybės institutas buvo panaikintas, kartu su juo panaikinta specifinė turtinės atsakomybės rūšis. Tačiau tai nereiškia, kad darbuotojas ar darbdavys atleidžiamas nuo pareigos atlyginti savo kaltais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Įdomu ir tai, kad senasis Darbo kodeksas, kuris galiojo iki 2017 m. liepos 1 d., reguliavo tik turtinės žalos atlyginimą, neturtinės žalos atlyginimo klausimus palikdamas Civiliniam kodeksui. Naujasis Darbo kodeksas aptaria atlygintinos tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimus. Beje, nei senasis Darbo kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumatė materialinės atsakomybės sąvokos. Ji nebuvo suformuluota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Materialinės atsakomybės sampratą galima aptikti tik skaitant teisės mokslininkų literatūrą.
Darbo teisiniuose santykiuose žalos gali patirti ir darbuotojas, ir darbdavys. Atvejai, kai viena iš darbo teisinio santykio subjektų patiria žalą, gali būti įvairiausi, pavyzdžiui, darbdavio turto sugadinimas, darbuotojo sveikatos sužalojimas ar net gyvybės atėmimas. Todėl pagal Darbo kodeksą, pareiga atlyginti žalą darbo teisiniuose santykiuose atsiranda ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui. Žala atsiranda dėl to, kad vienas iš subjektų netinkamai vykdo savo pareigas pagal darbo sutartį arba apskritai jų nevykdo. Tam, kad asmuo galėtų reikalauti žalos atlyginimo, reikia, kad būtų tenkinamos visos, teismų praktikoje išplėtotos žalos atlyginimo sąlygos:
- padaryta žala;
- žalos padarymas neteisėta veika (veikimu (kai viena iš šalių netinkamai vykdo savo pareigas), neveikimu (kai šalis nesiima veiksmų, kurie padėtų išvengti žalos));
- priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
- pažeidėjo kaltė;
- šalis sieja darbo teisiniai santykiai;
- žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. darbo funkcijų vykdymu ar netinkamu vykdymu.
Tik esant šių sąlygų visumai, atsiranda pareiga atlyginti žalą. Jeigu šalių nesiejo darbo teisiniai santykiai, atsakomybė gali kilti pagal kitas teisės šakas (pavyzdžiui, pagal civilinės ar administracinės atsakomybės taisykles).
Svarbu paminėti, jog Darbo kodeksas riboja darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribas. Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Paminėtina, jog kolektyvinės sutartys gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. 2019-03-22